Diskusijoje aptartas tautinių bendrijų vaidmuo istorijoje ir šiandienos Lietuvoje

Jaunimą mokant Lietuvos istorijos reikėtų daugiau dėmesio skirti įvairių tautybių ir kultūrų atstovams, prisidėjusiems prie mūsų šalies valstybingumo raidos, o informuojant apie kitų šalių vyriausybių sprendimus žurnalistai turėtų vengti įprastų šablonų „rusai“, „lenkai“, „žydai“, nes tai formuoja skaitytojų nuomonę apie šių tautybių žmones. Tokias mintis ketvirtadienį VšĮ Galimybių kūrėjai surengtoje diskusijoje apie tautinių bendrijų vaidmenį Lietuvos istorijoje išsakė renginio dalyviai.

Ieškoti naujų sąlyčio taškų

„Prisiminkime Simoną Rozenbaumą, neįtikėtinos įtakos žmogų, kurio vaidmuo Paryžiaus taikos konferencijoje, derantis su Rusija dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai, dėl sienų nustatymo yra milžiniška. Ką apie tai girdėjau mokykloje? Nieko“, - prisimindama 1919 m. pirmosios Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų viceministrą S.Rozenbaumą kalbėjo žurnalistė, istorikė Audra Girijotė.

Jos teigimu, oficialus istorinis diskursas dažnai apvagia mus, nes neparodo kitų tautybių Lietuvos piliečių vaidmens kuriant pirmąją Lietuvos Respubliką pradiniame jos etape, ypač iki 1926 m. valstybės perversmo.

„Lietuvos žydų bendruomenėje irgi daug kalbu apie tai – kad istorijos neįmanoma pamiršti, ją būtina įamžinti, tačiau būtina ieškoti naujų istorijos sąlyčio taškų“, - apie bendrą lietuvių ir žydų istoriją kalbėjo Lietuvos žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis asociacijos vadovas, RUSRADIO LT programų direktorius, litvakas Ernest Alesin.

Kritinis mąstymas ir istoriniai naratyvai

Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos pirmininko pavaduotojas Pavel Giliauskas teigė, kad lenkų skautų organizacijoje jaunimas skatinamas susidaryti savo asmeninę nuomonę, aklai netikėti vienu informacijos šaltiniu ar vienu istoriniu naratyvu, o savo poziciją formuoti paklausius kuo daugiau skirtingų vertinimų. P. Giliauskas pasidalino ir savo patirtimis, kai jis, vilnietis, prieš keliolika metų įstojo mokytis į Kauną.

„Kai atvykau studijuoti į Kauną su savo klasioku lenku, pradžioje galvojau, kad mums bus nejauku. Bet netrukus sutikome žmones su panašiu požiūriu į gyvenimą ir supratome, kad svarbiausia, kiek esi atviras naujoms pažintims, naujoms idėjoms. Pavyzdžiui, mes su klasioku kauniečius išmokinome daug lenkiškų žodžių, nes jie tam buvo atviri, jiems buvo įdomu. Ir dabar praėjus keliolikai metų su buvusiais kursiokais susitinkame kartą per metus“, - apie patirtis Kaune pasakojo Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos pirmininko pavaduotojas Pavel Giliauskas.

„Savas“ ir „svetimas“ šiandienos Lietuvoje

Aptariant sąvokų „savas“ ir „svetimas“ reikšmę šiandieninėje Lietuvoje, diskusijoje dalyvavęs Vilniaus šv. Konstantino ir Nikolajaus cerkvės kunigas Konstantinas tikino, kad Lietuvoje gimusiam ir augusiam jaunimui, nepriklausomai nuo tautybės, šie terminai nėra aktualūs – dauguma jaučiasi savi. Pasak jo, kartais daugiau iššūkių kyla rusakalbėje aplinkoje augantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams, nes jie dar gerai nemoka lietuvių kalbos. Dvasininko teigimu, kalbant apie Vilnių, su didesne atskirtimi susiduria rusakalbiai vyresnės kartos žmonės, kuriems sunkiau išmokti lietuvių kalbą, todėl į valstybines įstaigas ar ligonines jie dažniau vedasi su savimi vaikus, kad šie padėtų susikalbėti lietuviškai.

Diskusijoje dalyvavusi viena iš Vilniaus Vingio tunto vadovių Ineta Dementavičienė, gimusi ir užaugusi Kaune, sakė, kad požiūrį į daugiakultūriškumą didele dalimi lemia auklėjimas šeimoje ir pačio žmogaus noras priimti kitas kultūras.

„Man Lietuvoje visi yra savi. Visada domino kitos kalbos ir kitos kultūros. Sovietiniais laikais važiuodavome į pionierių stovyklas ir man buvo ypač įdomu bendrauti su kitataučiais, juos pažinti. Iki šiol turiu draugų iš Ukrainos, Lenkijos. Manau, kad didele dalimi tai lemia pačio žmogaus noras priimti kitas kultūras ir atsiverti“, - kalbėjo I.Dementavičienė.

„Žiniasklaida daro įtaką kalbant apie sąvokas „savas“ ir „svetimas“. Dažnai girdim sakant – čia padarė rusai, lenkai, amerikiečiai, ukrainiečiai. Taip konkrečios šalies valdžios poelgis priskiriamas tautai. Tačiau labai retai naudojamos sąvokos „Rusijos vyriausybė“, „Baltarusijos vyriausybė“. Iš žiniasklaidos naudojamų sąvokų visuomenė irgi susidaro nuomonę apie kitataučius. Jeigu Lietuvoje gyvenantis žmogus gyvenime niekada nebendravo su kitataučiais, iš žiniasklaidos antraščių, kur įvardijama viena tautybė, jis susidarys atitinkamą nuomonę apie kitų tautybių žmones“, - sakė vienas iš Visagino skautų organizacijos vadovų Dmitrij Hrechkov.

Kalbėdamas apie žiniasklaidos įtaką sąvokų „savas“ ir „svetimas“ supratimui mūsų visuomeneje, Lietuvos žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis asociacijos vadovas E. Alesin atkreipė dėmesį, kad žurnalistai kartais neapgalvotai pabrėžia ir nusikaltimą įvykdžiusių asmenų tautybę. Žurnalistas prisiminė prieš keletą metų plačiai Lietuvoje nuskambėjusią istoriją apie žiauriai nužudytą merginą, iš kurios nusikaltėliai pagrobė automobilį. Grupėje veikusių nusikaltėlių tautybė buvo nuolat primenama per įvairius žiniasklaidos kanalus.

Kaip labiau atsiverti?

Diskutuojant apie tai, kaip būtų galima prisidėti prie didesnės tolerancijos ir tarpusavio supratimo, Lietuvos žydų bendruomenės narys E. Alesin pabrėžė, kad ypač svarbus tarpkultūrinio bendravimo skatinimas, diskusijos apie kitas kultūras šeimose ir bendrų švenčių šventimas.

„Pamenu, vaikystėje kieme vykdavo apsikeitimas macais, galėdavau pasakyti, kuo skiriasi stačiatikių ir katalikų kiaušiniai. <...> Ilgą laiką dauguma Lietuvos švenčių buvo tamsiuoju metų laiku. Džiaugiuosi, kad ne per seniausiai atsiradusi liepos 6-osios šventė dabar yra tapusi piliečių vienijimo ir tautinės giesmės giedojimo švente. Mums visiems reikėtų daugiau švęsti kartu“, - sakė E. Alesin.

„Žmonės iš žiniasklaidos dažnai susidaro nuomonę apie vienos ar kitos tautybės bendrapiliečius. Jeigu susitikęs kitos tautybės žmogų, pradedi nuo nulio, be išankstinių stereotipų, nuo tos akimirkos prasideda atviras bendravimas ir gėrio kūrimas“, - kalbėjo Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos atstovas P. Giliauskas.

„Reikėtų skatinti vaikų aktyvumą ir dalyvavimą skirtingose veiklose. Tai atvertų naujas galimybes, leistų pamatyti skirtingą pasaulį“, - sakė Visagino skautų organizacijos vienas iš vadovų D. Hrechkov.

xxx

VšĮ Galimybių kūrėjai įgyvendina Vilniaus savivaldybės dalinai finansuojamą projektą,

kuriuo skatinama jaunimo tolerancija ir tarpusavio bendradarbiavimas pažįstant įvairias Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas.

Projekto metu bendradarbiaujama su Vilniuje ir Visagine veikiančiomis trimis partnerėmis - viešosiomis įstaigomis ir asociacijomis, dirbančiomis su lietuvių ir tautinių mažumų jaunimu: Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjunga, Visagino skautų organizacija ir Vilniaus Vingio tuntu.

Lapkritį prasidėjusiame ir iki gruodžio pabaigos vyksiančiame projekte dalyvauja daugiau nei dvidešimt atstovų iš keturių organizacijų.